Nesu ištikima lietuviškos virtuvės gerbėja. Nebevalgau cepelinų (nebent
iš Anglijos grįžtančios draugės proga kartą per metus), vėdarų, bulvinių blynų,
nei kitų „naminių“ vingrybių, kurios vaikystėje buvo įprastas pietų stalo
pasirinkimas. Iš visų prisiminimų pasilikau tik blynus ir virtinukus su
bulvėmis – jų pasiilgstu absoliučiai visada! Su blynais reikalas paprastas, bet
vat su bulvių virtinukais bėda iki šiol buvo neišspręsta – keliaudavau arba pas
mamą, arba į Vilniaus koldūninę Savičiaus g.
Mama, aišku, niekad nenuvildavo, labiau gal neįprasta nuvažiavus 150 km
užsiprašyti pietums koldūnų, o vat Savičiaus gatvėje nusivylimas ir vykę pietūs
= 50/50.
Kadangi jau gerą pusmetį archyvuose gulėjo nužiūrėtas plikytos tešlos
receptas virtinukams, jaučiau, kad šiandien TA DIENA, kai atėjo laikas
„perkąsti“ ir juos :) Tešlos receptas tikrai tobulas- malonumas su tokia
darbuotis! O įdaras – skonio reikalas. Mano skonis reikalauja bulvių. Ir ne
žalių, tarkuotų ar su spirgučiais! Tiesiog virtų trintų bulvių - kaip
vaikystėje! Įdomu, ar yra bendrininkų, turinčių identišką poreikį? ;)
Plikyta tešla:
375 g miltų
1,5 VŠ alyvuogių aliejaus
150 ml verdančio vandens
0,5 AŠ druskos
Įdaras:
5 vidutinės virtos ir sutrintos bulvės
Aliejų, druską ir verdantį vandenį supilti į miltus. Išmaišyti šaukštu ir
leisti pravėsti kelias minutes, tuomet išminkyti rankomis. Jei tešla
pasirodytųper kieta, galima dar šiek tiek įpilti verdančio vandens. Išminkytą
tešląpalikti pastovėti ~10 min., nes tada ji tampa daug elastingesne ir
lengviau kočiojama.
Paruoštą tešlą plonai iškočioti, išspausti skrituliukus
(pvz., vyno taurės pagalba), ant jų dėti rutuliuką įdaro, perlenkti perpus,
suklijuoti kraštus (jei prastai limpa, galima patepti vandeniu), užsukti pynute
taip, kaip matosi nuotraukoje.
Dėti į verdantį vandenį ir virti keletą minučių, kol
iškils į paviršių.Valgyti su mėgstamu padažu.
Skanaus!
Receptas
pagal: čia



